Kauno centras slepiasi tikras rojaus sodas su žemuogėmis, fontanėliu ir vijoklių kerais – Kas vyksta Kaune

Keliaudami V. Putvinskio gatve ir ties 64 namo numeriu pasukę į vidinį kiemą maloniai nustebsite – čia slepiasi įkvepiantis žydintis sodas su žemuogėmis, bijūnais, ramunėmis, alyvomis ir fontanėliu. Tai dailininko Antano Žmuidzinavičiaus memorialinis sodas. Kasryt apie 7 val. dailininkas grynas čia ateidavo apžiūrėti augalus, pabūti ramumoje, pakvėpuoti oru. Šis sodas yra atviras lankytojams, tada jį jau spėjo pamėgti jaunavedžiai, abiturientai prieš egzaminą ir į romantišką pasimatymą susiruošusios poros.

Šalia namo – būtinai sodas

1928 m. tuometinėje Kalnų gatvėje buvo pradėtos Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) šeimos namo statybos. Darbai buvo baigti 1932 m., tada šeima iškart suskubo jame apsigyventi. Namą projektavo žinios architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o pagalbines ūkines patalpas ir laiptus į sodą projektavo garsus tarpukario architektas Stasys Kudokas. Sodo sklypas buvo aprašytas pakopomis į kalną.

Antano Žmuzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė pasakojo, kad ne veltui dailininko dirbtuvės langai atsiverdavo į šį sodą – tai buvo tikras atgaivos ir įkvėpimo šaltinis.

„Peizažistas A. Žmuidzinavičius labai mylėjo gamtą, jis kilęs iš Dzūkijos, tikras miškų vaikas! Kai tuometinėje Kalnų gatvėje žmona Marija nužiūrėjo sklypą, jam buvo labai svarbu, kad šalia būtinai suvešėtų ir sodelis. Dailininkas Petramša ragino draugą A. Žmuidzinavičių prie namų įrengti puikiai Ri darželį su keliomis rūtomis, „kaip visi normalūs žmonės, be jokių kalnų ir terasų“. Tačiau jis nepaklausė ir šalia namų įkūrė erdvią, žalią atgaivos oazę“, – sakė muziejininkė J. Rimkutė.

Tarpukario intelektų erdvė

Tarpukario Kaune inteligentija rinkdavosi šeštadienio pokalbiams, prasmingai leisdavo laiką. Sodas buvo neatsiejama šio bendavimo dalis.

„Intelektualiniai dalykai ir gamta nebuvo atsieti“, – pažymėjo muziejininkė.

Į sodą dailininkas A. Žmuidzinavičius atėjo pasikalbėti su draugais, tarp kurių buvo ir A. Smetona, T. Ivanauskas bei kiti. Jie prisėsdavo ant suolelio, pasidžiaugdavo kvapų terapija. Kas žino, gal juos ir savo mėgstau pusryčių patiekalu pavaišindavo – pasak vaikaičių, tai buvo pakepti svogūnėliai su juoda duona.

Svečiai čia būdavo dažni. Prisiminimuose prof. T. Ivanauskas rašo, kad pavydi A. Žmuidzinavičiui jo charakterio, nes jis atviras, su visais randas kontaktą, yra populiariausias.

Nuo rūtų iki vandens lelijų

Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius šalia namų kūrė lietuvišką sodą. Čia augino obelis, kriaušes, serbentus, agrastus, rūtas, ievą, apynius, ramunes, pakalnutes, nasturtas, jazminus, o šone rasdavo vietos pomidorams, svogūnams ir česnakams. Sode buvo galima rasti žemuogių, čiobrelių, mėtų, melisų. Darną sode kūrė ir kiek įmantresni augalai: raudonos ir geltonos rožės, vijokliai, kamsis, glicinija, įspūdingo aukščio ir žiedų dailumo daturos. Vandens telkinėlyje augo lelijos, aplink fontanėlį bujojo melsvės. Tiesa, dailininko gyvenamuoju laikotarpiu vietoj plytelių buvo smėlis.

Visas sodo šonas naujas nusidažo tremtinių gėlėmis „vosilkomis“ (rugiagėlėmis). Šios gėlės čia auga neatsitiktinai.

„Žmuidzinavičių šeima visą laiką padėjo grįžusiems iš Sibiro tremties“, – pridūrė muziejininkė.

Žmuidzinavičius aktyviai bendravo su gamtininku Tadu Ivanausku, tad šiame sode auga jo išvestos pilnavidurės alyvos, anot muziejininkės, kartais taip pakvimpančios, kad netą užgniaužia.
Pavasarį žydi narcizai, mažieji krokai, vėlyvosios geltonos tulpės.

Žydinčio sodo ramybe miesto centras pasidžiaugi galima prisėdus ant kelių suolelių. Šiuo metu sodą prižiūri kruopšti sodininkė Severina Nalivaiko.

Švęsdavo Antanines

Muziejininkė pasakojo, kad buvo tradicija birželio 13 d. per Antanines dailininko vardo dieną paminėti būtent šį sode. Patiesus užtiesalus ant žolės vykdavo piknikas, būdavo vakarojama. Po vardo dienos gyvavo tradicija, kai dailininką sveikina vaikai.

Aplinkinių kiemų vaikai žinojo, kad jis buvo labai atviras, charizmatiškas žmogus, tada jie apsimesdavo, kad dailininkas nemato ir kiek laiko šiame sode repetuodavo kaip sveikins A. Žmuidzinavičių. Vaidinimus jie atliko po Antaninių.

„Jis tuos vaikuso „sodo kenkėjais“, mat jie ne tik karstydavosi po medžius, bet ir maudynių atidarydavo šiame fontanėlyje“, – šypsodamasi pasakojo muziejininkė J. Rimė.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus Antanines mini kasmet. Birželio 13 d. visi Antanai į šį muziejų įleidžiami nemokamai.

Sodo lankytojų ausis pradžiugins paukščių čiulbes, čia varnėnų, kėkštų. Neįtikėtina, bet karantino metu į sodą užklysdavo ir miško gyvūnai – stirnos.

Obuoliai pasivaišinti užklysdavo ir svetimi

Išpuoselėtą sodą aplankydavo ir nekviesti svečiai. Juos dailininkas griežtai sudrausmindavo.

„Tai įvyko 1964-aisiais. Septyni vaikai, „gatvės universiteto“ pradžiamoksliai, kurių amžiaus vidurkis buvo 10-11 metų, nutarė pasiobuoliauti svetimam sode. Grupelės vadas išdėstė savo planą: tikslas – dailininkas Antano Žmuidzinavičiaus sodas, į jį galim iš kalno pusės peršokus tvorą. Tame „žygyje“ ir AP Jam tėtis buvo nupirkęs gražų treningo bliuzoną su dviem baltom Himalajų meškų juostom, todėl daug, kad jis ne tik gražus, bet ir turėtų būti patogus obuoliams susikrauti. Ir šiaip stambokas AP su visais drauge įšoko į sodą. Visi raškė obuolius, kimšdami juos į burną ir kišenes. Tik staiga pasigirdo griausmingas sodo šeimininko balsas – ir vaikai pasileido prie tvoros… visi peršoko, nes buvo lengvesni, bet ne AP – per daug į sterblę buvo prikrauta obuolių. Teko išklausyti labai nemalonų dailininko barimą… ir išberti žemėn visus surinktus obuolius… ir, kaip liepta, išeiti pro vartelius…“, – cituojama M. Balkaus ir F. Zinevičiaus knygoje „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“ (2020).

Sodu pasigėrėti – darbo valandomis

Į A. Žmuidzinavičiaus memorialinį sodą (V. Putvinskio g. 64, vidinis kiemas) galima pateikti muziejaus darbo valandomis. Vėliau vartai užrakinami. Paslaptingas sodas Kauno centras:
aš – nedirba,

II, III, V 11–17 val.,

IV 11–19 val.,

VI, VII 10–17 val.